Ieškoti

Gyvensenos pokyčių svarba ir rekomendacijos susirgus krūties vėžiu

Esama tradicinės medicinos praktika yra reaktyvioji: kiekvienos ligos atveju taikanti chirurginį arba medikamentinį gydymą, tuo tarpu moksliniai tyrimai apeliuoja į tai, kad gyvensena po krūties vėžio nustatymo gali daryti įtaką ligos prognozei, mažinti mirtingumą. Siekiant gerinti moterų gyvenimo kokybę bei ilginti išgyvenamumą po krūties vėžio, būtina informuoti moteris apie gyvensenos pokyčių svarbą po ligos nustatymo. Šiame straipsnyje pateikiamos mitybos, fizinio aktyvumo bei miego sąsajos su krūties vėžiu bei rekomendacijos.


Lietuvos Nacionalinio vėžio instituto duomenimis šalyje kasmet diagnozuojama apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų. Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis 2020 m. krūties vėžys Lietuvoje pagal onkologinių susirgimų dažnumą buvo antroje vietoje, pagal mirtingumą – šeštoje vietoje [1]. Sveikos gyvensenos veiksnių kombinacijos yra reikšmingai susijusios su mirtingumu nuo visų lėtinių neinfekcinių ligų, tame tarpe ir krūties vėžio [2]. Tačiau apklausų duomenimis, Lietuvoje didžiajai daliai pagyvenusių asmenų, priklausančių padidintos širdies-kraujagyslių ir onkologinių ligų rizikos grupei, nėra suformuota pilna sveikos gyvensenos sąvoka ir neskiriamas pakankamas dėmesys tokiems modifikuojamiems rizikos veiksniams kaip mityba, fizinis aktyvumas ir žalingų įpročių atsisakymas. Šią dieną 35 proc. pacientų mano (ar nėra tikri), kad gyvensena neturi reikšmės onkologinėms ligoms išsivystyti [3]. Vis daugėja tyrimų nurodančių, kad ilgalaikiai įpročiai, o ne genetika, yra pagrindinė navikų priežastis. Labiausiai navikinių ląstelių progresavimą arba žūtį nulemia mūsų vidinė aplinka – šį faktą svarbu panaudoti krūties vėžio gydymo ir profilaktikos procese [4].



Gyvensenos veiksnių sąsaja su krūties vėžio rizika ir jų kontrolė

Krūties vėžys yra susijęs su daugybe rizikos veiksnių, kurie paprastai yra skirstomi į nemodifikuojamus (BRCA1/2 genas) ir modifikuojamus (pvz. fizinio aktyvumo stoka). Prospektyvinių analitinių tyrimų metu, vertinant modifikuojamiems krūties vėžio rizikos veiksniams priskiriamų mitybos, fizinio aktyvumo, normalaus kūno svorio palaikymo poveikį krūties vėžio progresavimui ir išgyvenamumui, pastebėta, kad pastarieji gali būti susiję su palankesnėmis išeitimis ir mažesne ligos atsinaujinimo rizika [5]. Pastebėta, kad gyvensenos veiksniai krūties vėžio riziką veikia per hormonų metabolizmą (estorgenų, progesteronų ir IGF receptorius) [6].


Fizinis aktyvumas

Mokslininkų nurodomus fizinio aktyvumo bendro poveikio organizmui mechanizmus galima suskirstyti sekančiai: kūno svorio (kūno masės indekso (KMI)) mažėjimas, lytinių hormonų cirkuliacijos mažėjimas bei gamybos reguliavimas, rezistentiškumo insulinui mažėjimas ir su insulinu susijusių faktorių kitimas (Insulino augimo faktoriaus (IGF – 1)), lytinius hormonus sujungiančio globulino (SHGB), leptino ir adiponektino sumažėjimas [7], imuninės sistemos ir uždegimo moduliavimas [8]. Fizinis aktyvumas veikdamas imuninės sistemos ir uždegiminių procesų reguliavimą gali turėti reikšmės mažesnei krūties vėžio ir ligos pasikartojimo rizikai [9].



Tyrimai nurodo, kad sėslus, nejudrus gyvenimo būdas yra susijęs su didžiausia krūties vėžio rizika tiek premenopauziniu, tiek postmenopauziniu laikotarpiu [10]. Net minimalus fizinio aktyvumo rekomendacijų laikymasis prieš ir po krūties vėžio gydymo yra susijęs su statistiškai reikšmingai sumažėjusia ligos pasikartojimo bei mirties nuo krūties vėžio rizika [11]. Tiriant moteris kurioms niekada nebuvo taikyta pakaitinė hormonų terapija, pastebėta, kad fizinio aktyvumo pokytis nuo buvimo fiziškai neaktyviomis iki reguliaraus fizinio aktyvumo 5 k/ sav. ir dažniau (dažniausiai intensyvios fizinės veiklos) krūties vėžio riziką sumažino 31 proc. (95% PI 22-40) [10]. E3N kohortinio tyrimo metu pastebėta, kad intensyvi fizinė veikla >5 val./sav. net 38 proc. (p < 0.0001) sumažino krūties vėžio riziką lyginant su vidutinio intensyvumo fizine veikla užsiimančiomis moterimis, kurių rizika sumažėjo 14 proc. (p < 0.01) [12].